Tuesday 1 July 2014

Ši diena buvo ypatinga.
Nuo pat ryto maniau, kad ji bus tokia pati nuobodi, kaip ir visos kitos. Niekas labiau nenervina, kaip metų pradžia. Neturi jokių pozitivių minčių, kai žinai, jog į mokyklą teks žygiuoti dar devynis mėnesius. Nors jau buvo spalis, atrodė kad pavasaris gyvenime neateis... O ką jau kalbėti apie vasaros atostogas.
Tačiau šiandien viskas pasikeitė. Per pietų pertrauką, kol su Gabriele juokėmės iš klasioko pokštų, į telefoną atėjo keista žinutė. Jos turinys buvo 'Ateik į sporto salę. Viena.'. Būčiau pamaniusi, kad rašo Gabrielė, tačiau kai ji stovėjo čia pat, ši padėtis privertė susimąstyti.
-Aš tuoj grįšiu,- tariau draugei, baksnonadama į petį.
-Kur eini?
-Iki tualeto.
Ji linktelėjo, o aš patraukiau link sporto salės. Nežinau kodėl jai sumelavau. Galbūt todėl, nes ji būtų norėjusi eiti kartu? Iš tikrųjų ėjau ne dėl to, nes man liepė, o dėl to, nes buvo smalsu. Buvau daugiau nei šimtu procentų įsitikinusi, kad tai Mato išdaigos... Jis visuomet mane mulkindavo.
Nuėjusi ten, išvydau pakankamai šokiruojantį vaizdelį... Salės krašte buvo trys mokyklos 'deivės' - Tania, Dina ir pagrindinė - Vilija. Nejau jos mane kvietė?
-Eliza! - išgirdau Vilijos balsą.
Šios trys merginos buvo mokyklos pažibos. Lyg kokie nors brangiausi svarovskiai - su jomis nebuvo galima kalbėtis, liesti, net kalbėti apie jas. Tik grožėtis. Tanią pažinojau nuo pat pirmos klasės. Draugės mes niekuomet nebūdavome. Nuo pat pirmos dienos, tiesiog prasilenkdavome, nė nepasisveikindamos. Nemanau, kad kas nors mokykloje jas apskritai pažinojo. Jos buvo pernelyg paslaptingos. Visur būdavo kartu, mokėsi taip pat vienodai, kaip ir atrodė. Kiti net sako, jog jog kvėpuoja vienu metu. Buvo keista, kai išgirdau gandą, jog jos nekenčia viena kitos, o būna kartu dėl savo nešvarių planelių. Tučtuojau nuvijau visas mintis šalin... Po galais, jos tik draugės. O mokykloje visuomet bus gandų.
Negreitu žingsniu, priėjau prie jų.
-Turime tik penkioliką minučių. Norėjome pasikviesti tave po pamokų pas Diną. Labai svarbiu klausimu,- tarė Vilija.
Aš šyptelėjau. Ko jos gali norėti? Nebuvau aš nei populiari, nei labai pamiršta. Vien turint omeny, kaip tobulai jos atrodė, mane stebino tai, kad jos nori su manimi bendrauti. Juk jei jos ir kalbasi su kuom nors, tai tik su populiariausiais mokyklos vaikinais.
-Žinoma.. Jei čia dėl mokslų, tai mielai padėsiu,- nusišypsojau.
-Gerai,- ji man įteikė kažkokį lapelį,- čia Dinos adresas. Atvyk viena.
Tą akimirką man pasirodė, kad ji kalba pernelyg rimtai. Lyg prašytų manęs sudaryti sandėrį su velniu. Šyptelėjau nuo tokios minties ir linktelėjusi galva, išėjau iš salės.
Iki pat dienos pabaigos galvojau, ko jos gali norėti. Nemanau, kad jie iš visų mokyklos mokinių pasirinktų mane.. Ir dar kam? Padėti su namų darbais? Absurdas...











No comments:

Post a Comment